Istorijoje yra momentų, kai mokslas, beveik to nepastebėdamas, atsiduria prie slenksčio. Tai nėra aiški riba, bet subtilus praėjimas, kaip aprašyta Rumi persų mistikoje, kur „durys, kurių ieškojai, jau buvo atidarytos“. Šiandien ta anga veda tiesiai į klausimo, seno kaip žmogus, šerdį: kas iš tiesų yra gyvenimas? Ir, svarbiausia, koks jo ryšys su sąmone?

Daugiau nei du šimtmečius biologija sėkmingai dirbo mechanistinio paradigma rėmuose: ląstelės kaip mašinos, genai kaip programos, smegenys kaip sudėtingi procesoriai. Galingas pasakojimas, galintis paaiškinti labai daug. Bet ne viską. Keista, bet būtent tuo metu, kai technologija iššifruoja begalinį mažumą, o dirbtinis intelektas atkuria funkcijas, kurios anksčiau buvo laikomos išskirtinai žmogiškomis, kai kurie reiškiniai vis sunkiau telpa į materijos ribas, kaip mes jas visada įsivaizdavome.

Taip atsitiko, pavyzdžiui, kai fizikai ir biologai pradėjo atrasti, kad daugelis gyvybinių funkcijų – nuo fotosintezės iki jutiminės percepcijos, nuo fermentinių reakcijų iki embrioninės morfogenezės – atrodo, kad pasinaudoja kvantinės fizikos principais. Koherencija, tuneliavimas, susipynimas. Terminai, sukurti apibūdinti elektronų ir fotonų elgesį, o ne ląstelių ir organų. Tačiau štai jie atsiranda pačioje gyvybės dinamikoje.

Į ką visa tai veda? Galbūt į radikalesnį gyvybės suvokimą: ne tik kaip materiją, kuri susiorganizuoja, bet kaip informaciją, kuri struktūrizuojasi per laukus, simetrijas ir „ “ – nelokalius procesus. Suvokimą, kuriame gyvenimas nebeatrodo kaip biocheminis atsitiktinumas, bet kaip gilesnės tvarkos išraiška.

David Bohm, vienas iš XX a. fizikos lyderių, kalbėtų apie „implikacinę tvarką“: paslėptą realybės lygmenį, esminį už pačios materijos, iš kurio kyla forma, judėjimas ir – pagal kai kurias interpretacijas – net sąmonė. Tuo pačiu metu daugelis Rytų išminties tradicijų tūkstančius metų tvirtino, kad egzistuoja visuotinis „sąmoningas principas“, subtili matrica, jungianti visus gyvus būtybes.

Šiandien, dėka sistemų biologijos, kvantinės fizikos ir neuromokslų pažangos, galima tirti šią hipotezę naujais, tiek moksliniais, tiek filosofiniais įrankiais. Taigi klausimas vėl iškyla į pirmą planą, aktualus kaip niekada: ar sąmonė kyla iš gyvybės, ar gyvybė kyla iš sąmonės?

Šios knygos autorius palankiai vertina antrąją hipotezę, teigdamas, kad organizmai – nuo bakterijų iki žmogaus, nuo augalų iki planetinių sistemų – yra individualizuotos visuotinio Sąmonės lauko išraiškos. Tai ne mistinė idėja, o galimas natūralus giliausių kvantinės teorijos implikacijų išplėtimas.

Tikslas nėra pakeisti mokslą metafizika, nei naiviai sujungti vieną su kita. Tai greičiau siekis parodyti, kad, kai į jas žiūrima atvira akimi, biologija ir fizika ne tik dialoguoja: jos susilieja. Ir šiame susiliejime gali slypėti naujas gyvenimo, proto ir pačios visatos supratimas. Ši knyga kviečia skaitytoją į kelionę per šiuos ryšius: kelią, kuris prasideda nuo gyvojo organizmo kvantinės struktūros, pereina per informacijos ir lauko vaidmenį ir galiausiai pasiekia labiausiai galvą svaiginančią klausimą: jei visatą persmelkia Sąmonės laukas, tuomet kiekviena gyvybės forma yra ne tik organizmas, bet ir atviras langas į paslėptą pasaulio Intelektą.