Jau šimtmečius žmonija mąsto apie sąmonės paslaptį ir proto bei materijos santykį. Vieni atsakymų ieškojo religijos gelmėse, kiti – filosofijos abstrakcijose, treti – vis tobulesniuose mokslo įrankiuose. Tačiau yra viena idėja, kuri perkelia amžius ir periodiškai atgimsta su nauja jėga: galimybė, kad sąmonė, arba bent jau primityvi patirties forma, yra pagrindinė ir visur esanti visatos savybė. Ši pirminė idėja vėl galingai iškyla diskusijoje, kurioje šiuo metu dalyvauja neurobiologai ir sąmonės filosofai. Ši diskusija, kilusi naujosios kvantinės fizikos bangos įtakoje, , išsivystė su tokiu pagreičiu, kad sudomino ir plačiąją visuomenę
Spinozos koncepcija „Deus sive Natura” yra viena iš galingiausių ir radikaliausių šios vizijos formuluočių: viskas, kas egzistuoja, yra vienos dieviškos-gamtinės substancijos išraiška, o tai, ką vadiname „dvasia” ar „sąmone”, nėra retas atsitiktinumas, bet pati būties struktūra. Šiuo požiūriu žvaigždėtas dangus, ląstelės plakimas, subatominės dalelės judėjimas ir poeto intuicija nėra atskiri reiškiniai, bet gyvybingos ir sąmoningos tęstinės visumos apraiškos.
Ši knyga leidžia keliauti nuo archajiškų minčių iki šiuolaikinių mokslinių diskusijų, per senovės filosofų, viduramžių mistikų, šiuolaikinių idealistų ir kvantinės proto teorijos atstovų mintis. Tikslas – peržiūrėti Spinozos mąstymą už istorinės dimensijos ribų, pradedant refleksiją apie jo reikšmę žinių ateičiai. Šis tyrimas neapsiribos aprašymu, bet bandys sukurti dialogą tarp skirtingų tradicijų ir disciplinų: filosofijos, fizikos, neurobiologijos ir etikos.
Klausimas, kuris lydi pasakojimą, yra paprastas ir kartu svaiginantis: o jei sąmonė nebūtų vėlyvas evoliucijos produktas, bet pati realybės savybė? Jei tai būtų tiesa, kiekvienas visatos fragmentas – nuo akmens iki minties – dalyvautų toje pačioje paslaptingoje sąmonėje. Sąmonėje, kuri mus vienija ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su visu kosmosu.
Knygos skyriuose paaiškinama, kaip ši idėja atsirado, keitėsi, buvo kritikuojama ir iki šiol yra atgaivinama mokslininkų ir filosofų. Tai nėra dogmos analizė, bet erdvės apmąstymams, galinčių įveikti barjerus tarp disciplinų ir pasaulėžiūrų, atvėrimas. Nes galbūt sąmonės supratimas reiškia visos realybės struktūros permąstymą – ir galbūt, galiausiai, tai reiškia mūsų pačių permąstymą.
